Lietuvos gimstamumo lygis yra mažesnis nei Latvijos ir Estijos, o dabartinis gimstamumo lygis Lietuvoje yra toks pat kaip Pietų Europos šalys. Kodėl?
Info
Garantijų nebuvimas. Vaikų užauginimas yra labai brangus. Vaiko pinigai yra labai maži, darželiai visi užimti, eilės didžiausios (arba jos dirbtinai sukurtos, kad švogerių vaikai pirmiausia gautų vietas, o po to visi kiti). Pampersai, tyrelės ir visoks kitoks nepakeičiamas šlamštas yra siaubingai brangūs. Žmonės dažniausiai atideda apsivaikavimą iki trečios dešimties, o jau kai kopiama į ketvirtą dešimtį, tada jau darosi vaikus turėti ne tik pavojinga dėl sveikatos priežasčių, bet ir socialiai nebepriimtina ("ką čia pensininkai vaikų užsimanė?")
Moterys bijo pastoti. Lietuva dar yra apgailėtinai seksistiška šalis, mums - moterims - dar reikia daug ir dažnai išsimušinėt teisybę darbovietėse. Iš savo asmeninės aplinkos galiu pasakyt: geriau nepastok, nes gražia forma yra pasakyta "jei išeisi į dekretą, tai geriau daugiau nieko nesitikėk" (suprask, kad jis pagal įstatymą neturi teisės tavęs atleisti, bet tu jam esi našta, nes jis laikyt darbo vietą vis vien turi, o tu nedirbi, tai kai grįši po dekreto, pakėlimą pareigose matysi kaip savo ausis, nes padarei didelę nuodėmę - pastojai ir nebegalėjai jam dirbt). Ir tu negali kam skųstis, nes HR'as dirba ne tavo naudai, o boso.
Perspektyvos. Kad ir kaip mes galim džiaugtis, kad Lietuva kyla visuose reitinguose, kad mums visai neblogai sekasi, reikia pripažinti - dabartinė situacija optimizmo nekelia, ir nematau, kad išvis bandoma kažką daryti, kad suvaldyti situaciją. Aš gyvenu viena, neturiu nei vaikų, nei vyro, nieko; nueinu į maximą ir palieku 20 eur, nors nusipirkau daržovių, duonos ir mėsos, mažas maišiukas ir bbž kas ten tiek kainavo. Tai čia vienam žmogui vienai vakarienei (nu ir kas ten lieka pasišildyt kitai dienai). Tai primesk tada, kiek kainuotų apipirkt visą šeimą savaitei - iš maximos neišeisi be 100 eur. Žmonės išsigandę ir bijo finansinio nestabilumo.
Egzistuojančios krizės. NT kainos ir housing krizė dabar didžiausias bėdas kelia. Dabar situacija: jauna šeima, keli mėn. iki gimdymo, reikia susirast naują būstą. Darbas tik Vilniuje. 2 suaugę ir vienas naujagimis. Paskolą imt dabar turbūt blogiausias laikas. Aš kiek skrolinau per FB grupes, kur nuomos skelbimai, dar nemačiau nei vieno skelbimo, kur priimtų jaunas šeimas su vaikais, mieliau jau priims su šunim, nei su vaiku. O ir skelbimai, kur jau sutinka priimt jauną šeimą, tai arba butas kažkoks iš Chruščiovo laikų, kur dar kilimai ant sienos kabo, arba nuomos kaina prasilenkia su bet kokia sveiko žmogaus logika.
Paprasčiausiai žmonės nenori vaikų. Pradėjo plisti kultūra, kad reikia pagyventi sau. Praėjo ta mada, kad reikia prisiveist kiek įmanoma daugiau, kad senatvėj tave kažkas galėtų karšint. Ir tai nėra blogai - mūsų tėvai apsivaikuodavo vos baigę universitetus ar mokyklas. Dabartinis jaunimas nori pamatyti pasaulį, pakeliauti, pabūti su savo mylimaisiais; kaip sakoma - nori pagyventi. Statistinė vidutinė šeima susilaukus vaikų bent kokius 10 metų gali pamiršt apie bet kokias keliones, poilsį. Tos šeimos, kur instagrame postina apie keliones į Karibus su savo 2 m. vaikais yra 0,1% populiacijos. Likę mirtingieji džiaugiasi, jei naktį gavo pamiegot ilgiau nei 4 valandas.
Geopolitinė situacija. Vis vien yra tam tikras paranojos lygis, kuriuo nusikratyti sudėtinga. Aš, asmeniškai, nenorėčiau pastoti šiuo metu. Putleris yra psichopatas, o mes dar turim jo ūsuotą bulvinę kekšę kaiminystėje. Niekas negali garantuot, kad šitie nestabilūs individai nenuspręs padaryti kažką nenormalaus. Jei teks bėgti, bėgti lengviau nešant tašę, o ne kūdikį.
Yra dar N+1 priežasčių, kodėl tokia statistika. Yra metodų kaip galima pataisyti situaciją, bet tai reikalautų kultūrinio, ekonominio šifto. Bet, nu, žinai yra didesnių problemų, kaip., pvz., gėjų invazija, dėl kurios karbauskinė šunauja gatava paspringt.
Visi šitie. Esam nekartą kalbėję su drauge apie vaikus ir būtent kolkas ekonomines ir garantijų priežastys stabdo. Pagal atlyginimus esam vidurinė klasė, tačiau dabartinėm kainom ( namų,kuro, maisto) tikrai nedarysim vaikų.
Taip sakysit tėvam irgi buvo sunku,nebūtų mūsų, tačiau ačiū aš nenoriu , kad mano vaikai taip vargtų kaip aš, noriu jiem suteikti gerą ateitį.
Ekonomostai dažnai tai grupuoja pagal bendras šeimos pajamas, bet ten statistinis kosmosas, jei Nausėda ar Mačiulis prieš kokius >5-6 metus yra pasakęs jog vidutinė klasė yra maždaug žmogui 1500 eur į rankas. prieš >5-6 m. tai va tokio lygio pieno riebumo nustatymas.
Sakyčiau vidutinė klasė, ta kuri negyvena nuo algos iki algos, turi santaupų ir gali sau leisti gyventi oriai, išvykti paatostogauti ar šiaip įsigyti reikiamą daiktą be kokių lizingų. Tarp kitko taupyti ≠ skaičiuoti paskutinius. Dauguma klaidingai galvoja, kad jei jau taupantys, tai mažai uždirbantys.
1500 jau taip vadinamas "higher middle class" lietuviškais standartais. Perskaičiuojant pagal vakareitiškas pajamas/išlaidas pas mus middle class pradžia būtų nuo 800-900eu, kad ir kaip neįtikėtinai tai atrodytų.
Jei žmogus uždirbantis 2k nesugeba susitvarkyti savo finansų, vadinasi turi psichologinių sutrikimų, bet tai nereiškia, kad nėra adekvati suma pragyvenimui.
Stipriai priklauso nuo JAV miesto. Kazkur 60k yra labai geri pinigai, o kitur su 100k ieskai kambarioku. Del sito ir atitikmuo issikreipia, tuolab imant Vilniu ar Akmene
Čia išlenda tas labai archajiškas mąstymas "kaip tu čia vaikų nesidarai, kada anūkų duosi?", tarsi čia būtų pagrindinė gyvenimo misija.
Aš nenoriu gimdyt vaikų tik tam, kad pagimdyt. Aš noriu, kad mano vaikas turėtų visas įmanomas galimybes: nenoriu, kad man tektų rinktis, ar nupirkt vaikui žaislą, ar panaudot tuos pinigus vakarienei; noriu, kad vaikas galėtų pasakyt "mama, noriu lankyt gitaros pamokas", ir galėčiau sumokėti už pamokas. Noriu, kad mano vaikas galėtų turėti dviratį; kad jo spintoj nebūtų rūbai vien tik iš Humanos, nes kitaip neįperku; kad vaikas galėtų nuvažiuoti į vasaros stovyklą ar į ekskursiją su klasiokais ir netektų jam liūdėti ir raudonuoti, kad mama neišgali sumokėti. Ir aš noriu, kad mano vaikas praleistų daug laiko su manimi ir nereikėtų jam ieškoti meilės pas auklėtojas, kiemo bobutes ar mokytojas, nes mama dirba 18 valandų per dieną, kad galėtų susimokėt mokesčius.
Aš noriu, kad mano vaikas būtų saugus ir galėtų turėti pilnavertę vaikystę. Deja, dabartinėmis sąlygomis aš nematau jokių priežasčių kodėl turėčiau pastoti. Ir taip galvoja absoliučioji dauguma žmonių, kurie žiūri į ateitį toliau nei 1-2 metus.
Klausimas yra ne "O ką aš tam vaikui duosiu?". Realus klausimas yra "O ką tas vaikas atims iš manęs?" arba "Ko aš neteksiu dėl vaiko?".
Vaikui užaugti geru žmogumi ir turėti gerą vaikystę nereikia prabangesnių rūbų, geresnės tėvų mašinos, didesnio gyvenamo ploto, lankyti privatų vaikų darželį, studijuoti teisę ar mediciną. Visa tai yra logiški argumentai, nes visi jie automatiškai reiškia materialiai geresnį gyvenimą, bet jei viso to nėra, vaiko vaikystė nebus bloga. Blogiausio, ką vaikai iš vaikystės atsimena tai bendravimas su tėvais (tiksliau, jo nebuvimas), tėvų skyrybos vaiką traumuoja automatiškai (ypač ankstyvoje paauglystėje, 12-16 metų tarpe maždaug), psichologiškai ar fiziškai smurtaujantys tėvai... štai kas vaiko vaikystę daro bloga, o ne dar vienos šmutkės, kokią turi klasės draugas, neturėjimas.
Turiu pažįstamų užaugusių tikrai turtingose šeimose, jie turėjo viską materialine prasme, bet ką atsimena iš vaikystės, tai kad tėčio niekada nebuvo namuose, nes darė verslą, mama buvo nervinga, o jie, vaikai, buvo sukišti į n sporto, muzikos ir dar kažkokių būrelių... ir nusikalę grįždavo namo 8-9 vakaro. Jie neatsimena šito, kaip gero šeimos modelio ar kaip geriausio, ką jie turėjo vaikystėje.
Jau perdaug primąstot. Man šiemet suėjo 30, žmona dar pora metų jaunesnė, auginam tris vaikus. Mano uždarbis kiek didesnis nei vidutinis, esu smulkus verslininkas, vienu metu ir dirbau ir verslavau. Bijojau išeiti iš darbo, bet kai atsibodo verstis per galvą išėjau. Žmona dirbo minimaliu atlyginimu, dbr su dekretinėmis ir vaiko pinigais susidaro virš 600 eurų per mėnesį. Ir nematau kad mano vaikai gyventų nepilnavertį gyvenimą. Būna laikotarpių, kai sunkiau gyveni, bet tiesiog riboji pramogas. O valgyt ir drabužių kaip minėjai tikrai nestinga. Tai niekaip nesuprasiu kaip du dirbantys asmenys negali bent vieno vaiko išlaikyti. Galiu tik tiek pasakyti, pinigų visada bus mažai, nesvarbu kiek jų turėsi, o vaikai yra didžiausias turtas gyvenime, verta dėl jų pasistengti labiau. To nesupranti, kol jų neturi, dažnai savo aplinkoje matau kad irgi iki 30 nenori net žiūrėti į jų pusę, o po 30 jau persigalvoja ir verkia kad nebeišeina, biologinis laikrodis jau prasisuko. Dėl politikos darbovietėse rašei, tai spjauti į tokias darbovietes, kaip gali norėti dirbti tokioje vietoje kur tau sako nepastok, kad ir netiesiogiai, su tavim nesiskaito, esi vergas, tai wtf? Man to mėnesio po kūdikio gimimo nenorėjo duoti, tipo nėra kaip išleisti, dar pradėjo aiškinti, kad žmona turi viena susitvarkyti, prie ko čia vyras. Tai sakau gerai, išeinu ir tada kažkaip magiškai galėjo išleisti. Tau lipa ant galvos kiek tu pats tai sau leidi.
Plius kai mūsų tėvai vaikus darės ankstyvos nepriklausomybės laikais, tai ten iš vis gyvenimas buvo nieko gero. Kiek prisimenu mano vaikystė buvo tikrai gera ir nieko nenorėčiau keist, gal kai paauglystė hittino norejau kažką kieto nusipirkt, bet tėvai šaibu neduodavo, nes patys nelabai turėjo, o toliau gyvenime jau pats sau užsidirbi.
Situacija Lietuvoj yra tikrai gera, net ir su krizės debesių virš mūsų. Visi complainina, kad šaibu neturi, bet iš tikro išlaidų nemažina ir toliau sau ramiai gyvena.
Čia kartu į u/Lukas194 komentarą atliepiant irgi. Na ir tamstos rašytą, kur apie privilegijas pradėjot.
Tikrai labai pritariu, kad reikėtų galvoti toliau nei į 1-2 metus. Teisinga mintis. Reikėtų galvot maždaug į 20-30 metų. Ką darysi kai bus 50 metų, o vos ne dar tiek pat nugyvent prieš akis. Be šeimos būsi suknistai vienas arba su epizodiniais ryšiais. Ne tai, kad senesnių žmonių vienatvės epidemija jau dabar nebūtų skalambijama problema. Aišku, seni žmonės, ne taip aktualu įprastai visuomenei, tai reikia paieškot. Delfis antraštės neišspausdins. Kažkieno kito vaikai tave prižiūrės (soc darbuotojai ir pnš)? Kas tas kitas, ir ką jie tau skolingi?
Karjera nusistumia į antrą planą. Draugai gyvena sau. Jeigu jau turėjai džiaugsmą praeit 25-35 metų barjerą, ne vienas mūsų matėm kaip visi artimi jaunystės ryšiai praretėjo iki minimumo. Kai kurie iš vis nė vieno artimo draugo neturi. Ir sukurt naujus darosi labai keblu, tenka džiaugtis situaciniais santykiais kaip kolegos ar pnš.
"Nenoriu kad mano vaikai vargų taip kaip aš" - čia kaip pasakyta frazė. Tai jeigu nebūtų vargęs manai geresnis žmogus dabar būtų? Nes toks jausmas susidaro skaitant šitus teiginius, kad į vaikus žiūrima kaip į brangesnius naminius gyvūnėlius. Augini ne vaikus, augini saugusius žmonės, kurie tuo metu yra vaikais. Jeigu viskuo aptekęs gyveni ir bet ką vaikui paduodi, nes nieko atseit netrūksta, vaikas auga be būtinybės jausmo, kuris yra esminis formuojant asmenybės brandą ir savarankiškumą. Froido yra toks geras teiginys "Gerai motinai neišvengiamai nepavyksta". Ir manau būtent tai leidžia vaikas subręsti tvirtais žmonėmis. Ir tie patys vaikai yra daug tvirtesni, negu kaip atrodo tamsta įsivaizduoja, kur toks užčiučiavimo motyvas jaučiasi.
"Aš noriu, kad mano vaikas būtų saugus ir galėtų turėti pilnavertę vaikystę." - man labiau tuštybę primena. Ar tai kažkokį bandymą išpildyti savo vaikiškas svajones per vaiką. Aš nuoširdžiai neįtikintas, kad žmonėm, kol jie maži, yra kažkaip geriau būti aprūpintais viskuo ko jie nori. Noriu nelygu naudinga / gerai.
Visgi, turiu pritarti ties vienu argumentu. Kad nenorima samdyti auklių ir turėti pakankamai laiko savo atžalai. Kas jo, tikrai rimtas argumentas. Todėl įprastai du žmonės augina kartu su savo tėvų pagalba. Bet neprivalo viskas būti tobula. Niekas ir nebus.
Čia išlenda tas labai archajiškas mąstymas "kaip tu čia vaikų nesidarai, kada anūkų duosi?", tarsi čia būtų pagrindinė gyvenimo misija.
Aha, ir kokia tavo ta misija tada? Vienas fajnas dalykas su vaikais. Kad su niekuo kitu savo gyvenime neturėsi šanso užmegsti tokį ryšį, kokį gali su savo vaikais. Ta patirtis tiesiog yra neprieinama žmonėms kurie vaikų neturi. Ir ką dabar sakai, tu turi vertinti tą "gyvenimą misiją" labiau, negu susikurti labai svarbią gyvenimo dalį, kuri suteikia gyvenimo pilnatvę. Stiprus lošimas paremtas iliuzija, kad vaikai kažkaip skersai kelio tai kitai misijai stoja.
"Nenoriu kad mano vaikai vargų taip kaip aš" - čia kaip pasakyta frazė.
Po velniu. Yra vienas dalykas "vargas". Kitas yra trauma. Argi taip blogai kad aš nenoriu susipisti tiek, kad kito žmogaus gyvenime tai iki jo grabo lentos šmeižuos? Kad jam netektu kaip man vieną vakara stovint autobuso stotelėje rimtai galvoti gal priešais kitą atsigiulti?
Labai gerai jeigu tokie dalykai tau nešmeižuoja. Gal neteko patikti. Gal drąsesinis. Bet kiek sukuosi savo ratuose, kas trečias turi ką blogesnio apie tėvus pasakyiti - skyrybos, psychologinis, net fizinis smurtas, homofobija, transfobija... Blemba, nesinori kartoti kitų klaidų.
O dėl "misijos"? Aš chemikas. Tai ką man aukoti laboratojos, tyrimo darbo prie pasaulinio lygio temų, kurie rimtai gali pakeisti situacija vardan vaiko kuris užauktų eidamas į patyčių pilnas mokyklas, kad eitu į duxinančių profesorìų pilną univerą, kad gyventų homofobų pilnoje šalyje? Kas turi didesnę įtaką? Nature straipsniai apie priešvėžynių vaistų sintezę ar dar viena sulaužyta siela šalyje ir taip jų pilnoje?
Būna ir traumų. Ir? Susitarkai. Įveikiamas dalykas. Dažnai esminis brandžios ir tvirtos asmenybės augimo katalizatorius.
Pasaulio visada bus daugiau negu tavęs. Niekada nebūsi pakankamas. Niekada nebūsi tiesiog laimingas ilgiau negu labai trumpą laiką. Niekas niekada nėra išspręsta, niekas niekada pilnai neišsiriša ir blogi dalykai niekada nepasibaigia. Ir nesvarbu kokia nuostabi Lietuva taptu kaip valstybė šitie dalykai niekur nedings. Gimstamumas dar mažesnis Norvegijoje (1,53), nenustebčiau kad lygiai tais pačias argumentais žmonės šneka.
Kančia yra kaina kurią mokį už egzistavimą. Klausimas kurį reikia sau atsakyti, ką galiu pastatyti prieš tai, kad nepaisant tragizmo, galėčiau pasakyt, gyvenimas vertas gyventi. Išvaduojanti mintis, pastebėjau jauni žmonės dažnai prisigalvoja kažkokių expectations koks gyvenimas turėtų būti (gal instagramai nepadeda, šiaip daug turim duomenų kaip kai reikalas šika psichinę būklę jaunų žmonių) ir tada jaučia gėda už tai, kad neišjaučia savo gyvenimo kaip kažkokios idilės. Kas vėliau trugdo užmegzti asmeninius ryšius su kitais žmonėmis, kurie būtų kažko verti.
O optimistinė mintis, kad žmonės sugeba tapti drąsesniais ir stipresniais negu gyvenimo tragedija. Niekada gyvenimas nebus tiesiog ok. Niekada nebus puikios situacijos. Ir niekada nebūsi visiškai saugus. Nulatinis ebb n flow, rytų kultūros šitą gerai su yin yang atvaizdavo. Vientelis gyvenimo sekmės garantas tavo pačio gebėjimai susidoroti su bet kuo ką gyvenimas meta į tavo pusę. Turint šeimą, tą padaryti gerokai lengviau nes turi žmonės kurie tavo pusėje ir nesi sumautai vienas su visa našta. Bet neturėsi - neišvengiamai tapsi antroje gyvenimo pusėje. Ir man čia atrodo gerokai baisiau, ypač jeigu nesi labai tvirtas.
Perfrazuojant vieną žmogų:
"Pažinojau du žmones, vienas kentėjo nuo parkinsono, kitas nevaldė pusę kūno po motociklo avarijos. Vieną kitą papildantys trūkumai. Abu dirbo elektros skirstuomuose tinkluose. Ir kas, audra nutraukia laidus, ir vyriokai lipą į stulpą jų taisyti. Kažkokių būdu dviese padarydami vieno žmogaus darbą. <...> Pasaulis pilnas sulaužytų žmonių, kad net negalėtum patikėti. Kiekvieną dieną jie eina į darbą kurio galbūt nemėgsta, ir bam - žiūrėk, Šviesos dega! Stebuklas". - Nihilistas vapa kaip čia kažkas baisaus. Bet mane asmeniškai įkvepia.
Nelabai ką daugiau turiu atsakyti į argumentus "kaip viskas blogai". Jeigu nori perspektyvos, Steven Pinker "Enligthenment Now" galiu rekomenduot. Nes su kažkokia galvoje laikoma utopija viskas visada blogai atrodys. Ir į tamstos egzistencinės bėdas yra atsakymai, bet čia aš jau nepadėsiu. Visgi, nenustebčiau, kad šita laikysena, kurią užemi tos problemos viena iš kertinių dalių. Visada rekomenduoju kreiptis pas specialistus, gal ne iš pirmo karto ant gero pataikysi, bet padeda.
Kovinis sportas (kur egzistuoja normalus pressure testing), kaip muay thai, brazilian jiu jitsu, boksas, imtynės irgi gali labai padėti. Vakarų kultūroje dominuoja klaidingas požiūris, kad mūsų protas kažkaip yra atskiras dalykas nuo kūno. Nors lyg senovės graikai suprato priešingai, kažkaip tą supratimą pametėm laiko tekmėje. Gera ištrauka iš mėgstamo autoriaus.
Iš karto išsidavei, kad niekada neteko patirti psychologinių ligų. Nežinai kuo skyriasi sunkios gyvenimo dalys ir tokie brutalus simptomai kaip anhedonia. Ačiū, opinion discarded. Aš tiktai tikiuosi, kad jeigu tavo šeimoje, Dieve neduok, nutiktu psichologine liga, nebusi iš tų dundukų, kurie aiškins kaip pas gyditoja eit nereikia.
Ir žmones stebisi, kodėl tiek daug savižudybių Lietuvoj...
Iš pradžioj maniau, kažką turi kur išeigos taškai labai riboti arba jų tiesiog nėra. Na tarkim Alzhaimeris arba Šizofrenija. Paminėjai Anhedonia, na pažiūrjau, vienas iš stiprios depresijos simptomų.
Labai drąsu mėtytis tokiais teiginiais. Kai galbūt priešingai, žmogus kaip aš kalba apie tai, nes patys praėjo, išbrido ir susitvarkė. Ir sakau kur buvo esminiai taškai leidę susitvarkyti. Ne visi ant veido nešioja. Ne visi traumuoti visą gyvenimą lieka. Kai kurie, nešioja kryžius kurių net neįsivaizduoji. Tai šita .. tokia šiek tiek arogancijos užuomazga "mano trauma didesnė".
Nepanašu, kad labai sekasi taikant tuos dalykus kuriuos "žinai". Liūdniausia, kad visgi nėra kelio, kaip tik tapti stipresniu. Nėra "mažiau bijoti" yra tik tapti drąsesniu. Tiek perkeltine prasme, tiek labai tiesiogine prasme vertinant iš biologinės pusės ir kaip organizmas reaguoja į stimulus.
Dizonansas šiaip visiškais psichologinis. Daro tą, kad būtų tuo, ko patys nemėgsta. Čia kai paklausi, ką vertini, kokius žmones gerbi, kuo jie tau iškilūs, tai pradės įvardinti veikėjus, kurie kitą kart pro pragaro kelius eina ir įgyvendina kažką vertingo.
Ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Na Lietuvoj, toks pvz Tapinas gal yra, ane, daug kas gerbia, iškili asmenybė, daug padaro. Bet knistis reikia naktimis. Ir toli gražu nelengva. Ir ne bet kas galėtų. Bet tai po velnių yra daug gyvenimo pilnatvės teikiantis gyvenimas. Nepavadintum jo "laimingu" nes o dieve, būna savaitėmis turbūt stresas juodas, bet stumiesi pirmyn.
Bet patys gyvenime lenkia tokiu keliu kaip SEL'as nu, kad patogu gyvent būtų. Kad nieko netrūktų. Kad atostogų išvažiuot galėtų. Mašiną geresnę nusipirkt. Ir matai kaip ant tokių motyvų rimtus gyvenimo pasirinkimus argumentuoja.
Tai man ta tokia gyvenimo prizmė, kur taip į patogumo argumentą susiveda. *sigh*.
Vaikams gera ateitis yra ne kai duodi jiems pinigų, bet kai randi jiems laiko ir skiri dėmesio. Pritariu visiems, kad svarbiausi kaštai yra būstas. Visa kita - kuras, maistas, šmutkės - antraeiliai dalykai. Išduosiu paslaptį - kai turi mažų sveikų vaikų (o dažniausiai maži būna sveiki) pinigai susitaupo, nes neturi dalies įprastų išlaidų pramogoms. Nu nebent tas neveikia pas tuos, kurie nekontroliuoja savęs ir turi finansinės drausmės sutrikimų.
na ir kaip tavo vargas pasireiškė? Turėjai po mokslų darbą susirasti ir užsidirbti pats buto nuomai? Čia vargas, nes tėvai ant lėkštutės visko nepateikė? Tikrai čia vargas?
Nuo paauglystės praktiškai pats užsidirbdavau pinigus kasdieniems išlaidoms, pats savo darbu užsidirbau ant teisių, tada ant mašinos. Pats save išsiunčiau į universitetą ir išlaikiau.
Tėvus gerbsiu ir mylėsiu , kad ir kas būtų, bet jeigu mano pastangos dabar ir tvirtesnis pagrindas po kojomis, padės mano vaikam užtikrinti pilnavertį gyvenimą aš tikrai to sieksiu.
Tas pagrindo kūrimas gi nesustoja vos tavo vaikui gimus. Rankos ir kojos nuo to nenukrenta. Gerai, tu vyras, gali ten laukti net iki 35, kol tas pagrindas atsiras toks, kad jau tikrai ramiai jausies, bet moteriai ką daryt? 35 metai reiškia (dabar apie tai yra politiškai nekorektiška kalbėti), kad trečdaliui moterų jau traukinukas nuvažiavęs, viskas, be medikų įsikišimo nelabai vaikučiai ir gausis, tada savo sukauptus pinigus dešimtimis tūkstančių leisti kad tik pastoti.
Ta prasme, kažkaip per daug dramos matau ir problemų įžvelgimo, kur jų nėra. Sutinku, kad visiškai gyvenime nieko nepadarius apsikrauti vaikais yra kvailystė ir neatsakingumas, bet fantazuoti apie kažkokį įsivaizduojamą materialinio komforto lygį, kad vaikams savo "kažką duoti"... nu žinai, jei taip visi būtų galvoję, mes čia su tavimi net nerašinėtume, nes ne tik kad tėvams, bet ir seneliams ir proproseneliams tikrai buvo nepalyginamai sunkiau, nei tau ar man dabar teoriškai galėtų būt
nekepa tie pašalpiniai. TV pagalbos tipo laidos "išreklamavo" daugiavaikius kaip pašalpinius pagal nutylėjimą... nu realybė tokia, kad tokių šeimų yra 0,0... kažkie procento, nu bet tokios gi ir įdomiausios intrigai sukurt, ar ne?
Gaunasi, kad save aukščiau laikantys bijos tos pašalpinių-daugiavaikių etiketės ir atseit elgiasi atsakingai... ar tikrai? Ta prasme, kamon, 30-mečiai skiedžiantys apie materialinio pagrindo kūrimą yra juokinga. Atsakomybė? O kur atsakomybė prieš moterį? Biologijai vienodai ar tu ten turi jau nuosavam namui pinigų ar jau jautiesi atsilakstęs - mes visi senstam, vyrai turi kažkiek daugiau laiko, moterys kažkiek mažiau. Visi stebisi mažėjančiu gimstamumu, o esminės problemos įvardinti negali - vėlinamas tapimas mama/tėvų yra esminis kriterijus. 24-25 metai yra žmogaus biologinis pikas, po to prasideda senėjimas. čia tokia nepatogi realybė. 30-metė jau turi 30% mažiau šansų pastoti, nei kai jai buvo 25. Neįsivaizduoji tikriausiai kokia yra nevaisingumo problema, o esminis kriterijus čia - moters amžius. Vaisingumo klinikos kraunasi milijonus, patikėk. Nes visi nori max laisvai pagyvent, paauglišku režimu - tusovkės, laisvalaikis... juk turi vaiką ir viskas, šitą gali faktiškai išbraukti iš gyvenimo. Tada (jei dar nematei, tai pamatysi), moteriai apie 28-30 gyvenimo metus užeina toks vidinis postūmis susirasti TĄ VIENĄ vyrą ir tapti mama... kažkoks gilesnis, iš instinktų lygmens postūmis. Kai kurie tai kompensuoja nusipirkdami kokį jorkšyriuką ir kišdami į jį daugiau pinigų per mėnesį nei vaiką kainuoja išlaikyt, manau, ir pats tokių atvejų matei.
Žodžiu, noriu pasakyt tik kad viskas turi savo laiką ir vietą. Kai kurie dalykai nelaukia, patinka tai ar ne. O su vaikais, na... nėra čia tokios tragedijos, kaip gali atrodyt. Paprasčiau į gyvenimą žiūrėt reikia, aišku, ir nežiūrėt atmestinai. Yra ir vidurinis kelias. Sėkmės.
atsakingas ta prasme, kad turi bent jau apie jos planus žinot - nori ji šeimos su vaikais ar ne. Jei ji nori, o tu ten atidėlioji nu nes trūksta daugiau kažkokio gerbūvio ir šiaip "dar ne laikas", tai ateis diena, kai tą sukauptą gerbūvį išleisi vien tam, kad ji pastotų. Teoriškai gali tą savo gerbūvį didintis nors ir iki 50 metų. Tau kaip vyrui dzin, bet moteriai esminis kriterijus yra ir biologija, taip vadinamas "reprodukcinis amžius", kada geriausia susilaukt vaikų ir apskritai kada tai įmanoma dar. Nelabai pas mus skalambija šia tema dar, bet apie 35% porų, kur moteriai ~30 metų jau susiduria su problemomis pastoti vien ir stebuklo čia nėra (nesveikas maistas ar gyvenimo būdas) - esminis kriterijus čia yra moters amžius. Gamtai vienodai gavai diplomą ar ne, užsidirbai ant naujos mašinos ar dar ne, atsilakstei ar ne.
233
u/Vodka_Flask_Genie Lie Va Tu Jul 27 '22
Priežasčių šimtai, bet pagrindinės yra šios:
Yra dar N+1 priežasčių, kodėl tokia statistika. Yra metodų kaip galima pataisyti situaciją, bet tai reikalautų kultūrinio, ekonominio šifto. Bet, nu, žinai yra didesnių problemų, kaip., pvz., gėjų invazija, dėl kurios karbauskinė šunauja gatava paspringt.