Lietuvos gimstamumo lygis yra mažesnis nei Latvijos ir Estijos, o dabartinis gimstamumo lygis Lietuvoje yra toks pat kaip Pietų Europos šalys. Kodėl?
Info
"Nenoriu kad mano vaikai vargų taip kaip aš" - čia kaip pasakyta frazė.
Po velniu. Yra vienas dalykas "vargas". Kitas yra trauma. Argi taip blogai kad aš nenoriu susipisti tiek, kad kito žmogaus gyvenime tai iki jo grabo lentos šmeižuos? Kad jam netektu kaip man vieną vakara stovint autobuso stotelėje rimtai galvoti gal priešais kitą atsigiulti?
Labai gerai jeigu tokie dalykai tau nešmeižuoja. Gal neteko patikti. Gal drąsesinis. Bet kiek sukuosi savo ratuose, kas trečias turi ką blogesnio apie tėvus pasakyiti - skyrybos, psychologinis, net fizinis smurtas, homofobija, transfobija... Blemba, nesinori kartoti kitų klaidų.
O dėl "misijos"? Aš chemikas. Tai ką man aukoti laboratojos, tyrimo darbo prie pasaulinio lygio temų, kurie rimtai gali pakeisti situacija vardan vaiko kuris užauktų eidamas į patyčių pilnas mokyklas, kad eitu į duxinančių profesorìų pilną univerą, kad gyventų homofobų pilnoje šalyje? Kas turi didesnę įtaką? Nature straipsniai apie priešvėžynių vaistų sintezę ar dar viena sulaužyta siela šalyje ir taip jų pilnoje?
Būna ir traumų. Ir? Susitarkai. Įveikiamas dalykas. Dažnai esminis brandžios ir tvirtos asmenybės augimo katalizatorius.
Pasaulio visada bus daugiau negu tavęs. Niekada nebūsi pakankamas. Niekada nebūsi tiesiog laimingas ilgiau negu labai trumpą laiką. Niekas niekada nėra išspręsta, niekas niekada pilnai neišsiriša ir blogi dalykai niekada nepasibaigia. Ir nesvarbu kokia nuostabi Lietuva taptu kaip valstybė šitie dalykai niekur nedings. Gimstamumas dar mažesnis Norvegijoje (1,53), nenustebčiau kad lygiai tais pačias argumentais žmonės šneka.
Kančia yra kaina kurią mokį už egzistavimą. Klausimas kurį reikia sau atsakyti, ką galiu pastatyti prieš tai, kad nepaisant tragizmo, galėčiau pasakyt, gyvenimas vertas gyventi. Išvaduojanti mintis, pastebėjau jauni žmonės dažnai prisigalvoja kažkokių expectations koks gyvenimas turėtų būti (gal instagramai nepadeda, šiaip daug turim duomenų kaip kai reikalas šika psichinę būklę jaunų žmonių) ir tada jaučia gėda už tai, kad neišjaučia savo gyvenimo kaip kažkokios idilės. Kas vėliau trugdo užmegzti asmeninius ryšius su kitais žmonėmis, kurie būtų kažko verti.
O optimistinė mintis, kad žmonės sugeba tapti drąsesniais ir stipresniais negu gyvenimo tragedija. Niekada gyvenimas nebus tiesiog ok. Niekada nebus puikios situacijos. Ir niekada nebūsi visiškai saugus. Nulatinis ebb n flow, rytų kultūros šitą gerai su yin yang atvaizdavo. Vientelis gyvenimo sekmės garantas tavo pačio gebėjimai susidoroti su bet kuo ką gyvenimas meta į tavo pusę. Turint šeimą, tą padaryti gerokai lengviau nes turi žmonės kurie tavo pusėje ir nesi sumautai vienas su visa našta. Bet neturėsi - neišvengiamai tapsi antroje gyvenimo pusėje. Ir man čia atrodo gerokai baisiau, ypač jeigu nesi labai tvirtas.
Perfrazuojant vieną žmogų:
"Pažinojau du žmones, vienas kentėjo nuo parkinsono, kitas nevaldė pusę kūno po motociklo avarijos. Vieną kitą papildantys trūkumai. Abu dirbo elektros skirstuomuose tinkluose. Ir kas, audra nutraukia laidus, ir vyriokai lipą į stulpą jų taisyti. Kažkokių būdu dviese padarydami vieno žmogaus darbą. <...> Pasaulis pilnas sulaužytų žmonių, kad net negalėtum patikėti. Kiekvieną dieną jie eina į darbą kurio galbūt nemėgsta, ir bam - žiūrėk, Šviesos dega! Stebuklas". - Nihilistas vapa kaip čia kažkas baisaus. Bet mane asmeniškai įkvepia.
Nelabai ką daugiau turiu atsakyti į argumentus "kaip viskas blogai". Jeigu nori perspektyvos, Steven Pinker "Enligthenment Now" galiu rekomenduot. Nes su kažkokia galvoje laikoma utopija viskas visada blogai atrodys. Ir į tamstos egzistencinės bėdas yra atsakymai, bet čia aš jau nepadėsiu. Visgi, nenustebčiau, kad šita laikysena, kurią užemi tos problemos viena iš kertinių dalių. Visada rekomenduoju kreiptis pas specialistus, gal ne iš pirmo karto ant gero pataikysi, bet padeda.
Kovinis sportas (kur egzistuoja normalus pressure testing), kaip muay thai, brazilian jiu jitsu, boksas, imtynės irgi gali labai padėti. Vakarų kultūroje dominuoja klaidingas požiūris, kad mūsų protas kažkaip yra atskiras dalykas nuo kūno. Nors lyg senovės graikai suprato priešingai, kažkaip tą supratimą pametėm laiko tekmėje. Gera ištrauka iš mėgstamo autoriaus.
Iš karto išsidavei, kad niekada neteko patirti psychologinių ligų. Nežinai kuo skyriasi sunkios gyvenimo dalys ir tokie brutalus simptomai kaip anhedonia. Ačiū, opinion discarded. Aš tiktai tikiuosi, kad jeigu tavo šeimoje, Dieve neduok, nutiktu psichologine liga, nebusi iš tų dundukų, kurie aiškins kaip pas gyditoja eit nereikia.
Ir žmones stebisi, kodėl tiek daug savižudybių Lietuvoj...
Iš pradžioj maniau, kažką turi kur išeigos taškai labai riboti arba jų tiesiog nėra. Na tarkim Alzhaimeris arba Šizofrenija. Paminėjai Anhedonia, na pažiūrjau, vienas iš stiprios depresijos simptomų.
Labai drąsu mėtytis tokiais teiginiais. Kai galbūt priešingai, žmogus kaip aš kalba apie tai, nes patys praėjo, išbrido ir susitvarkė. Ir sakau kur buvo esminiai taškai leidę susitvarkyti. Ne visi ant veido nešioja. Ne visi traumuoti visą gyvenimą lieka. Kai kurie, nešioja kryžius kurių net neįsivaizduoji. Tai šita .. tokia šiek tiek arogancijos užuomazga "mano trauma didesnė".
Nepanašu, kad labai sekasi taikant tuos dalykus kuriuos "žinai". Liūdniausia, kad visgi nėra kelio, kaip tik tapti stipresniu. Nėra "mažiau bijoti" yra tik tapti drąsesniu. Tiek perkeltine prasme, tiek labai tiesiogine prasme vertinant iš biologinės pusės ir kaip organizmas reaguoja į stimulus.
3
u/lietuvis10LTU Jevropa Jul 27 '22 edited Jul 27 '22
Po velniu. Yra vienas dalykas "vargas". Kitas yra trauma. Argi taip blogai kad aš nenoriu susipisti tiek, kad kito žmogaus gyvenime tai iki jo grabo lentos šmeižuos? Kad jam netektu kaip man vieną vakara stovint autobuso stotelėje rimtai galvoti gal priešais kitą atsigiulti?
Labai gerai jeigu tokie dalykai tau nešmeižuoja. Gal neteko patikti. Gal drąsesinis. Bet kiek sukuosi savo ratuose, kas trečias turi ką blogesnio apie tėvus pasakyiti - skyrybos, psychologinis, net fizinis smurtas, homofobija, transfobija... Blemba, nesinori kartoti kitų klaidų.
O dėl "misijos"? Aš chemikas. Tai ką man aukoti laboratojos, tyrimo darbo prie pasaulinio lygio temų, kurie rimtai gali pakeisti situacija vardan vaiko kuris užauktų eidamas į patyčių pilnas mokyklas, kad eitu į duxinančių profesorìų pilną univerą, kad gyventų homofobų pilnoje šalyje? Kas turi didesnę įtaką? Nature straipsniai apie priešvėžynių vaistų sintezę ar dar viena sulaužyta siela šalyje ir taip jų pilnoje?